Patarimai dvikalbių vaikų tėvams

Bendraudami su mokinių tėvais pastebime, kad jie vienokiu ar kitokiu būdu susidūrė su klausimu: ar nėra blogai su vaiku nuo pat gimimo kalbėti mažumos kalba? Dažniausiai remiamasi mitais, pvz., jei vaikas nuo gimimo įsisavins mažumos kalbą — sulėtės daugumos kalbos raida arba neišsivystys įvairūs gebėjimai. Mokyklėlės specialistai sako, kad kalbų įsisavinimas šiandieniniame pasaulyje neretai tampa ne tik privalumu, bet ir būtinybe.

Tikriausiai ne kartą teko girdėti, kad vaikui augant kalbų įsisavinimo sėkmingumas mažėja. Tai susiję su atmintimi. Nors ankstyvame amžiuje vaikai kalbą įsisavina lėčiau nei suaugusieji, rezultatai pasiekiami žymiai geresni — įsisavinta daugumos kalba dažnai priartėja prie mažumos kalbos lygio. O jeigu vaikas nuo mažumės įsisavino dvi kalbas, jos, tikėtina, bus tokio paties lygio, t. y. dvi gimtosios kalbos. Pirmu atveju tėvai klausia, ar tai nepakenks mažumos kalbai? Labiau dominuoja teigiamas ankstyvojo užsienio kalbos įsisavinimo atsakymas. Tyrimai rodo, kad kalbų įsisavinimas (ir mokymasis) padeda lyginti kalbų sistemas, jas suvokti, tai, žinoma, plečia vaikų požiūrį į skirtingas kultūras, ugdo toleranciją, gerina atmintį, dėmesio sutelkimą, kūrybišką ir efektyvų problemų sprendimą. Taip pat pastebimas sudėtingesnių sakinių konstrukcijų vartojimas mažumos kalba, gerėja skaitymo įgūdžiai. Daugumos kalbos įsisavinimas tikrai neskurdina gimtosios kalbos, o kaip tik padeda siekti geresnių rezultatų ir daro teigiamą poveikį.

Svarbu paminėti ir tai, kad sėkmingas kalbų įsisavinimas nepriklauso tik nuo individualių vaiko gebėjimų, jokie moksliniai tyrimai neįrodo, kaip ir nepaneigia, ar kalbų mokėjimas yra įgimtas. Tai priklauso nuo daugelio veiksnių: kokybiška ir teigiama antrosios kalbos aplinka, tėvų bei bendraamžių požiūris bei motyvavimas, kalbų mokymosi priemonių prieinamumas, skiriamas laikas ir kalbos reikalingumo aktualizavimas.

Viešojoje erdvėje dažnai pasirodo „griežtosios“ kalbotyros stovyklos lingvistų nuomonės, kad būtina visur ir visada kalbėti taisyklinga lietuvių kalba, nepažeisti bendrinės kalbos normų (taisyklių), nes kitu atveju, lietuvių kalbai gresia išnykimas, todėl draudžia svetimybių ir kitokių nelietuviškų žodžių vartojimą.

Tačiau kasdienė kalba gyvena visai kitaip. Ji gyva, spalvota, įdomi ir labai dažnai netikėta, sugalvojanti įvairiausių žodžių, kurie skamba juokingai, liūdnai ir rimtai. Ši kalba kiekvieną dieną mus lydi kaip draugė, kuri padeda padaryti viską: ryte pasisveikinti su kaimynu, kepyklėlėje nusipirkti karštos kakavos ir šviežią bandelę su marcipanu, internetu užsisakyti knygų, bendrauti ir dalytis savo požiūriu, skaityti šį straipsnį. Ir labai dažnai ši kalba būna netaisyklinga: žodžiai sukirčiuoti ne pagal taisykles (čia galima prisiminti ankstesnį straipsnį apie tarmes: skirtingi regionai turi jiems būdingą kirčiavimo požymį, pvz., vieni kirčius atitraukia į žodžio priekį, kiti ilgina galūnes), vartojama daug svetimybių, žargonų.

Ročesterio universiteto (JAV) lingvistė Solveiga Armoškaitė teigia, kad kalbos vartotojai ieško guvios kalbos variantų, o kalbos politikos modelis, kuris nurodo, kas yra taisyklinga, o kas – netaisyklinga kalba, yra pasenęs, nepriimtinas šiuolaikiniam kalbos vartotojui. Lingvistė kelia klausimą: kaip žmonės norės mokytis kalbos, kai vis pabrėžiamos klaidos? Jie praranda susidomėjimą mokytis kalbos, o gimtakalbiai apie save galvoja, kad jie nemoka kalbėti sava kalba. Padorus kalbos specialistas ir geras pedagogas pabrėš tai, kas daroma gerai, lavins kūrybiškumą, pagirs už netikėtą metaforą. Todėl kalbos prestižui didžiausia įtaka yra daroma mokykloje, kai jauni žmonės geba greitai įsisavinti kalbą.

Taigi diskutuojant apie kalbos taisyklingumą, matyt, verta sutikti su tuo, kad taisyklinga kalba yra kalbos etiketo ir registro klausimas (kur ir ką galima vartoti), o tai, kad bendraudami ar susitikdami su bičiuliais žmonės kirčiuoja netaisyklingai, vartoja svetimžodžius, barbarizmus, nepadaro jų prasčiau mokančių lietuvių kalbą, priešingai, tai parodo, kaip individas suvokia ir kurią kalbą.

Organizuojame seminarus dvikalbystės tema, kuriuose dalijamasi ne tik mokslininkų tyrimais. Čia mielai apie asmeninę patirtį diskutuoja dvikalbių vaikų tėvai ir globėjai. Dalinamės keliomis istorijomis, kurios puikiai iliustruoja lingvistų tyrimų išvadas bei praktinius patarimus:

• „Sūnus vienu metu mane ignoravo. Aš su juo kalbėdavau lietuviškai, o jis man atsakydavo tik angliškai. Tačiau šis etapas praėjo ir dabar jau su manimi kalba lietuviškai. Džiaugiuosi, kad nepasidaviau.“

• „Grįžus į Lietuvą atostogų, vaikus užrašau į dienos stovyklą arba darželį. Iš karto pastebiu pagerėjimą.“

• „Nesistengiu turėti aukštų lūkesčių: žinau. kad mano sūnūs niekada tobulai nešnekės lietuviškai. Tačiau noriu, kad jie mokėtų bent minimalias lietuviškas frazes, susikalbėtų su seneliais. Turint mažesnius tikslus, lengviau eiti šiuo keliu.“

• „Ne visuomet pavyksta su sūnumis šnekėti lietuviškai, nes šeimoje daugiausia bendraujame švediškai. Tačiau yra kai kurie momentai, kai šneku tik lietuviškai: tai tam tikri mūsų ritualai arba žaidimai kartu su manimi.“

• „Kas savaitę darome vaizdo skambutį su mano draugės vaikais iš Lietuvos. Mano ir jos vaikai iki 15 minučių kalbasi apie savo naujus daiktus, rodo vienas kitam žaislus. Taip jiems didesnė motyvacija kalbėti lietuviškai.“

• „Eidamos į mokyklą pasikartojame žodžius, kuriuos mokėmės Pasakos pamokose. Pavyzdžiui, jei mokėmės apie orą ir dangaus kūnų pavadinimus, tai aptariame, ką matome danguje.“

• „Kartu su vaikais dažnai deklamuojame savo mėgstamus eilėraštukus ir dainuojame daineles, jie taip puikiai įsimena žodžius.“

• „Kai gimė sūnus, pasidaviau, nors iš pradžių šnekėdavau su juo lietuviškai, kadangi jis mane ignoravo, perėjau prie prancūzų kalbos. Tad lietuvių kalbos taip ir neišmoko gerai. Tačiau gimus dvynukėms, jo sesėms, nusprendžiau nepasiduoti ir su jomis kalbu tik lietuviškai. Mergaitėms sekasi gerai, o kas smagiausia, pastebėjau, kad ir sūnus matydamas mus besikalbančias lietuviškai, pats pradeda stengtis kalbėti šia kalba ir turi didesnę motyvaciją.“

Visi puikiai žinome, kiek daug dialektų turi anglų kalba. O kaip su lietuvių kalbos tarme?

​

Dažnai manone, kad čia įvairovės nėra. Pavyzdžiui, esame įsitikinę, kad yra tik vienas taisyklingas žodis pasakyti svogūnas, o tas, kuris sako cibulis — lietuvių kalbos neišmano.

Visgi klystame! Lietuviai skirtinguose regionuose kalba nevienodai (kaip ir daugelyje kitų pasaulio šalių), pvz., vilniškių tarmėje sakoma ūtaryt vietoje pasikalbėti, o žemaičių krašte sako roukoutes. Be to, kiekvieno regiono tarmės klasifikuojamos dar smulkiau, taigi lietuviai turi ypač gražias ir archajiškas regionų kalbas, o bendrinė kalba reikalinga oficialiems dokumentams, viešajai kalbai ir informacijai. Visgi bendraudami su draugais, artimaisiais, kaimynais vartojame įvairią leksiką: bendrinę kalbą, tarmes, žargonus, svetimybes.

Regionai, kuriuose paplitusi norminė kalba, į tarmiškus žiūri ne itin teigiamai. Toks žmogus gali atrodyti kaip svetimšalis, kuris nemoka lietuvių bendrinės kalbos. Tačiau 2014 metais lietuvių kalbininkai atliko tyrimą (Rinkauskienė R., Salienė V.), kuriame aiškinosi, koks yra jaunimo požiūris į kalbėjimą tarmiškai. Šio tyrimo išvados džiuginančios, dauguma jaunų žmonių sako, kad tarmiškai kalbėti įdomu, linksma, taip nepasimiršta „sava“ kalba. Jie nesigėdija tarmės, priešingai, gerbia ir vartoja kalbą, kuri, kaip jie įvardija, yra įgimta.

Taigi požiūris į kalbančius tarmiškai keičiasi, o svarbiausia, taip išsaugoma tapatybė. Kalbininkas Aleksas Girdenis teigė, kad „Tėvynė prasideda nuo gimtojo kiemo, gimtoji kalba yra ta, kurią gauname iš Motinos... Mokykis, jei nori, dieną naktį – jokia kalba netaps tokia kaip gimtoji tarmė.“

Pasakoje išeivius lietuvius taip pat siekiame supažindinti su lietuvių kalbos įvairove, gražiomis tarmėmis, o tai yra neatsiejama kultūros ir tapatybės dalis.

Kalbėdami apie daugiakalbystės ir dvikalbystės apibrėžimus, dažnai susiduriame su keliais mitais. Keli jų:

Daugiakalbis — tai žmogus, mokantis daugiau nei vieną kalbą.

Tai nėra tikslus daugiakalbystės apibrėžimas. Dauguma lingvistų daugiakalbystę skiria nuo gebėjimo kalbėti keliomis užsienio kalbomis. Kitaip tariant, jei žmogus kalba dviem kalbomis, kurias pradėjo įsisavinti vaikystėje (maždaug iki 3 m.), jis laikomas dvikalbiu. Jei išmokstama kalbų vėliau, jis nėra dvikalbis, o žmogus, mokantis kelias užsienio kalbas.

Dvikalbis vaikas — tik tas, kuris abi kalbas yra įsisavinęs ir kalba abiem kalbom vienodai gerai.

Tobulai subalansuotų dvikalbių realybėje tikrai yra, bet tai — retenybė. Labai normalu, kai vaikas viena kalba kalba geriau nei kita. Taip pat labai dažnai viena kalba yra dominuojanti (aplinkos kalba), o kita — mažumos kalba (vieno arba abiejų tėvų kalba). Todėl savaime supranta, kad vaikas geriau kalbės dominuojančia kalba. Svarbu ir tai, apie ką vyksta pokalbis. Pavyzdžiui, vaikas kalbėdamas apie buitį lengviau valdo silpnąją kalbą, bet kalbėdamas apie istorinius įvykius, kuriuos mokėsi mokykloje, rinksis dominuojančią kalbą. Galiausiai, dvikalbiui vaikui būdinga maišyti kelias kalbas sakinyje, tai vadinama kodų kaita.

Dvikalbystė / Daugiakalbystė – retas reiškinys.

Pasaulyje yra daugiau dvikalbių nei vienakalbių žmonių (Grosjean). Nepamirškite, kad yra šalių, kuriose yra kelios valstybinės kalbos, pavyzdžiui, Šveicarija, Kanada, bei šalių, kur yra keli dialektai, pavyzdžiui, mandarinų ir kantoniečių dialektai Kinijoje, baskų, katalonų dialektai Ispanijoje, nors pagrindinė kalba – ispanų. Jungtinės Amerikos Valstijose 47 mln. gyventojų namuose vartoja kitą nei anglų kalbą (Bialystok & Hakuta). Kalbų įvairovę puikiai vaizduoja šis kalbų žemėlapis. Taigi nesijaudinkime, daugiakalbystė yra visiškai normalu!

Gal geriau man vengti tokių žodžių kaip mašinytė, katytė, nes jis nesupras, kad tai mašina, katė ir ilgiau užtruks, kol išmoks šiuos žodžius?

Norime jus nuraminti. Jei jūs su vaiku nuo pat jo gimimo kalbate lietuviškai, mažybinės formos tikrai nesukels rūpesčių jam įsisavinant kalbą, atvirkščiai - tai netgi padės taisyklingai ištarti kai kurias frazes ir žodžius.

Visų pirma, vaikai (ir suaugę) žodžius suskaido į mažesnes jų dalis: žodžio šaknį mašin- arba kat-, žodžio priesagą -yt-  ir galūnę -ė. Vaikas ankstyvoje kalbos raidos stadijoje pirmenybę teikia žodžio šakniai (Eve V. Clark 2009). Ji nusako žodžio reikšmę. Taigi vaikas žino, kad mašin-ą, mašin-ai, mašin-a, mašin-yt-ė, mašin-yt-ę yra vienas ir tas pats žodis su skirtingomis galūnėmis ir priesagomis. Tos galūnės ir priesagos turi užkoduotą skirtingą gramatinę informaciją (angl. functional morphemes).

O kaip greitai vaikai įsisavina ir pradeda taisyklingai vartoti priesagas ir galūnes? Tai priklauso nuo žodžio dalių semantinio sudėtingumo, dažnumo ir reguliarumo (Eve V. Clark 2009). Dažnesnės formos įsisavinamos greičiau. O lietuvių kalboje mažybinės formos yra labai dažnos! Ypač mamų ir tėčių kalboje, kai jie kalba su savo vaikučiais. Todėl vaikai jas įsisavina lengvai ir jas vartoja (juolab supranta) jau nuo pat mažų dienų. Pavyzdžiui, mano dukra gėlytę vadina lyte, sausainį – nukas, o katę – katytė arba čiukas.

Pasak Inetos Dabašinskienės mažybinius žodelius vaikai vartoja tiek pat dažnai kiek paprastas formas. Mokslininkė taip pat pastebėjo, kad vaikai vartodami mažybines formas padaro mažiau klaidų parinkdami linksnių galūnes. Pavyzdžiui,  šuo ir  sausainis priklauso skirtingoms linksniuotėms, tačiau tiek šuniukas, tiek sausainiukas turi tos pačios (pirmos) linksniuotės galūnes. Taigi vaikui vartojant mažybinę formą reikia žinoti ir mažiau vartojamų linksnių galūnių.

Mažybinės formos žodžius lengviau kirčiuoti – tokiuose žodžiuose kirtis beveik visuomet yra ant mažybinės priesagos, pvz., mašin-ytė, kat-ytė. Tad vaikui nereikia galvoti, kur dėti kirtį.

Išvada – nevenkite mažybinių formų bendraudami su vaikais! Tegyvuoja kačiukai, šuniukai, vaikučiai ir mamytės!

Neretai dvikalbių vaikų tėvai dėl to jaudinasi. Norime jus nuraminti, kad tai yra normalu. Dalinamės vaiko kalbos raidos gairėmis, kurias adaptavome pagal lingvistės Barbara Zuer Pearson lentelę (Raising a Bilingual Child 2008).

16–18 mėn. vaikas: geba suprasti ir pasakyti pavienius žodžius. Berniukai žino nuo 13  iki 420 žodžių, o  mergaitės –nuo 17 iki 475. Jei vaikas daugiau nei 18 mėn. ir jis nesugeba pasakyti nė vieno žodžio – nesijaudinkite. Tačiau reikėtų sunerimti, jei jis vis dar jų nesupranta.

24 mėn. vaikas: geba suprasti daugelį sakinių ir frazių. Sugeba pasakyti sakinius iš dviejų žodžių, pvz., noliu niam niam (noriu valgyt), duok bubu (duok mašinytę). Dauguma vaikų pradeda kalbėti tokiomis paprastomis žodžių kombinacijomis iki 26 mėn.

36 mėn. vaikas: geba suprasti daugelį frazių ir sakinių, palaipsniui pradeda suvokti abstrakčių žodžių reikšmę.  Sugeba kalbėti paprastais sakiniais apie įvykius, vykstančius čia ir dabar. Vaiko kalba ir ištartos frazės labiau suprantamos nei dvimečio vaiko. Palaipsniui pradeda dalyvauti dialoge ir vysto pokalbį.

5 metų vaikas: geba gerai suprasti aplinkinių kalbą, taip pat kalbėti sudėtiniais sakiniais, pvz., aš nenoriu šios sriubos, nes ji man neskani. Sėkmingai dalyvauja pokalbyje.

Tikimės šios gairės jums padės nusiraminti ir parodys, kada tikrai reikėtų kreiptis į specialistą.

Dar norime priminti, kad dvikalbių ir vienakalbių vaikų raida yra tokia pati. Tačiau reikia nepamiršti, kad dvikalbio situacijoje viena iš kalbų dažniausiai yra dominuojanti, o kita – nuslopinta, todėl norėdami suprasti, ar jūsų vaikas neturi kalbos sutrikimų, reikia atkreipti dėmesį, kaip jis kalba abejomis kalbomis.

Žinoma! Jūs, kaip tėvai ar globėjai, atliekate svarbiausią vaidmenį vaiko dvikalbystės kelionėje. Kuo daugiau Lietuva jūsų namuose asocijuosis su geromis ir linksmomis emocijomis, teigiamomis akimirkomis bei patraukliomis istorijomis, tuo vaikas turės didesnį norą kalbėti lietuviškai. Lietuvių kalba turi tapti prestižo kalba jūsų namuose. Kaip tai pasiekti?

- Didžiuokitės savo kultūra ir istorija, tai parodykite veiksmais: švęskite Lietuvos valstybines šventes, į jas pakvieskite ne tik draugus lietuvius, bet ir užsieniečius — taip vaikai matys, kad jūs nebijote džiaugtis savo šalimi;

​

- Namuose turėkite meno kūrinių ir kitų daiktų iš Lietuvos. Taip arčiau turėsite Lietuvą ir jos kultūrą;

​

- Klausykitės šiuolaikinės lietuviškos muzikos, žiūrėkite lietuviškas laidas bei filmus kartu su vaikais;

- Turėkite kuo daugiau lietuviškų knygų! Šiuolaikinės knygos yra itin patrauklios mažiesiems lietuviams;

​

- Jei nepavyksta namuose visada klabėti lietuviškai, vartokite tą kalbą, kai su vaiku darote ką nors smagaus: einate į parduotuvę pirkti naujų žaislų ar valgyti ledų, žaidžiate žaidimą ar skaitote juokingą istoriją;

​

- Kalbėkite lietuviškai, kai giriate savo vaikus, didžiuojatės ir džiaugiatės jais;

- Įsivaizduokite, kad jūsų vaiko mėgstamiausias žaislas (o gal naminis gyvūnas) kalba tik lietuviškai ir su juo kalbėkite tik lietuviškai.

​

- Vakarais prieš miegą linksmai ir žaismingai papasakokite Lietuvos istoriją.

Nesijaudinkite, jei ne visuomet pavyksta. Prisiminkite anglišką frazę, kuri kartojama knygose tėvams apie vaikų auklėjimą: be consistent, but not rigid. Laikykitės savo taisyklių ir susitarimų, bet būkite lankstūs ir nebijokite kartais jas sulaužyti.

Nereikėtų jaudintis, jei tokio amžiaus vaikas dar nekalba. Tai tikrai nėra susiję su tuo, kad jo aplinkoje kalbama keliomis kalbomis. Dažnai vienakalbiai tokio amžiaus vaikučiai dar nekalba.

Jei vaikas kalba savo kalba, vadinasi jis jau kalba! Tad jaudintis nereikėtų. Kas yra vaiko nesuprantama kalba? Tai supaprastina lietuvių ar kita kalba, o gal kelių kalbų mišinys. Kodėl dauguma vaikų taip kalba? Vaikams ištarti daugiaskiemenius žodžius ir kai kuriuos garsus yra per sunku ir per daug sudėtinga, jie nėra tam pasiruošę. Todėl dažnai žodžius supaprastina iki dviejų skiemenų, priebalsių, balsių, pavyzdžiui, senelis tampa neli. Taip pat dvimečiai linkę vartoti tik vieną žodžio skiemenį ir jį kelis kartus pakartoti, pvz., Petras tampa pepe, Barbora — baba, o peilis — pipi. Dėl tokių supaprastinimų vienas vaikučio žodis gali turėti net kelias reikšmes: pipi gali reikšti ir pirtį, ir peilį. Šis reiškinys vadinamas asimiliacija – sudėtingesni garsai žodyje pakeičiami į šalia esančius garsus.

Taigi vaikų nesuprantama arba nesąmoninga kalba iš tikrųjų yra supaprastinta kalba, kurią vaikas girdi savo aplinkoje. Tad nesijaudinkite ir dar daugiau bendraukite su savo vaiku lietuviškai.

„Logopedas patarė su vaiku šnekėti tik angliškai“ — tokiomis problemomis dalinasi Pasakos tėvai ir globėjai.

Nesijaudinkite, jūsų vaikas tikrai puikiai šnekės angliškai (ar kita jūsų aplinkoje vartojama kalba). Logopedai, išmanantys vaiko kalbos raidą, tikrai tokių patarimų neturėtų duoti.

Dvikalbėse arba daugiakalbėse situacijose dažniausiai lietuvių kalba yra mažumos kalba (ja kalba tik vaiko tėvai arba vienas iš tėvų). Tokioje situacijoje anglų ar kitos kalbos dažniausiai būna dominuojančios kalbos (ją vaikas girdi už namų ribų: darželyje, mokykloje, tarp draugų, parduotuvėje). Dominuojančią kalbą vaikas puikiai įsisavins net jei ją aktyviai pradės vartoti ir vėliau, pavyzdžiui, kai eis į darželį ar mokyklą. Vaikai puikiai sugeba įsisavinti kelias kalbas vienu metu. Deja, dominuojanti kalba, ypač mokyklinukų atveju, palaipsniui užgožia lietuvių kalbą. Tad labai svarbu jau nuo pat kūdikystės šnekėti su vaiku tik lietuviškai ir stengtis to susitarimo šeimoje laikytis.

Dažnai tėvai kreipiasi į mus šiuo klausimu. Dalinamės keliais patarimais. Jei vaikas jums sako: „Mommy water!“ Tokiu atveju:

- tęskite vaiko pradėtą dialogą gimtąja kalba: „aha, ir aš esu ištroškusi, einame atsigerti vandens. Į kokį puodelį tau įpilti: žalią ar mėlyną?“ — tai turėtų paskatinti vaiką atsakyti lietuviškai (nebūtinai iš karto);

- papasakokite vaikui, kaip jūs jaučiatės, kai vaikas kalba lietuviškai: „aš tave geriau suprantu, kai tu kalbi lietuviškai“, „man taip gera, kai tu man atsakai lietuviškai“;

- jei jūsų vaikas vartoja lietuviškus žodžius su klaidomis arba sakiniuose maišo kelias kalbas, nepertraukinėkite, netaisykite, nekritikuokite. Geriau tęskite pokalbį stengdamiesi į savo atsakymą įtraukti vaiko ištartas frazes be klaidų. Jie mokosi iš jūsų! 

- nebauskite ir nekritikuokite vaiko, jei nekalba su jumis lietuviškai: „koks dar water, vanduo!“, „o ką, lietuviškai negali paprašyti?“.

Kuo daugiau vaikas girdi lietuvių kalbą, tuo didesnė tikimybė, kad jis pradės geriau kalbėti lietuviškai. Visgi neužtenka tik girdėti – vaikai geriausiai mokosi kalbų per bendravimą. Mūsų patarimai:

Kai skaitote lietuvišką knygą vaikams, bendraukite ir įtraukite juos į pasakojimą: „kokius piešinėlius matai? Ką čia daro karvė? O kaip manai, ką dabar pasakys lapiukas?“

Kai gaminate pusryčius, pasikvieskite vaikus į pagalbą! Kalbėkite, ką darote, kokius maisto produktus naudojate.

Kai žiūrite lietuviškus filmukus, žiūrėkite kartu ir aptarkite herojų veiksmus, išvaizdą, siužetą.