Patarimai dvikalbių vaikų tėvams

Edukologijos mokslininkė Patton Tabors aprašė antrosios kalbos įsisavinimo ankstyvoje vaikystėje etapus:

• Iš pradžių į antrosios kalbos aplinką patekę vaikai vartoja savo gimtąją kalbą. Šis etapas trumpas, nes vaikai susivokia, kad bendrauti namų kalba yra nesėkminga.
• Tuomet prasideda nekalbinis periodas, kai vaikas stebi aplinkinių kalbą ir palaipsniui renka informaciją apie antrosios kalbos morfologiją, fonologią, sintaksę, leksiką. Šis etapas priklausomai nuo vaiko gali trukti nuo kelių savaičių iki metų.
• Trečioje stadijoje vaikai išmoksta kelias frazes, išsireiškimus, žodžių junginius, paprastos struktūros sakinius ir stengiasi juos vartoti savo kasdienėje aplinkoje su naujais draugais. Šiame etape vaikas dažnai daro klaidų.
• Galiausiai vaikais pereina į produktyvų antrosios kalbos kalbos vartojimo etapą.

Šie etapai kiekvienam vaikui yra individualūs. Pavyzdžiui, Francois Grosjean teigia, kad vienas vaikas trumpai išbūna nekalbėjimo etape, tačiau ilgiau – trečiame etape darydamas nemažai klaidų ir taip mokydamasis. Tuo tarpu kitas vaikas gali labai ilgai tylėti ir kruopščiai rinkti informaciją apie kalbą. Tokiu atveju jis galbūt trumpai išbus trečiame etape ir greitai pradės produktyviai vartoti naują kalbą.
Kalbos raida priklauso nuo vaiko asmenybės, charakterio bruožų. Tad prisitaikykime prie vaiko ritmo einant nuosekliosios dvikalbystės keliu ir leiskime jam viską įsisavinti savu laiku.

„Šitas dinozauras yra labai ferocious“ – kodėl ne grėsmingas, bet ferocious? Ar dėl to, kad dvikalbiams vaikams trūksta kalbinių žinių? Kodėl tai vyksta?

Pradėkime nuo to, kad vaikai linkę keisti kalbas sakinyje tik tuomet, kai žino, kad kalbėtojas moka ir supranta abejas kalbas. Dažnai, pasak Francois Grosjean, jie pereina į kitą kalbą, kai tam tikras daiktas, veiksmas ar dalykas yra jiems lengviau ir įprasčiau išreiškiamas kita kalba. Pavyzdžiui, playdate yra paprastesnis ir tikslesnis nei frazė „susitikimas pažaisti su bendraamžiais vaikais“, todėl normalu, jei jūsų vaikas sakys „kada bus playdate su Henriu?“.
Kita iš priežasčių, kodėl vyksta kodų kaita, tai sociolingvistinė. Kokie žmonės yra aplinkoje, su kuo vaikas kalba, su kokia grupe jis nori susitapatinti – visi šie aspektai nulemia, kodėl vaikas kaitalioja kalbas savo pasakymuose. Kalbėdamas su mama lietuviškai šalia draugų, matyt, natūraliai daugiau vartos daugumos kalbos žodžių, o gal net kai kurias frazes pasakys tik daugumos kalba.
Perėjimas nuo vienos kalbos į kitą gali įvykti ir dėl psicholingvistinių priežasčių. Tam tikra vieta, filmas, knygos herojus ar pokalbio tema gali sukelti asociacijas, kurios nulems natūralų perėjimą prie kitos kalbos: „Šitas dinosaur yra labai ferocious“. Britanijoje dinozaurai yra žymiai populiaresni nei Lietuvoje, daugiau knygų apie juos parašyta, tad ir vaikas kalba apie juos angliškai.
Čia tik kelios išvardytos priežastys, jų yra ir daugiau. Aptarti kodų kaitos veiksniai tik patvirtina, kad vaikai miksuoja kalbas norėdami geriau ir tiksliau išsireikšti, perteikti žinutę, atsižvelgia į kalbėtojus.

Organizuojame dvikalbystės temai skirtus seminarus, kuriuose dalijamasi ne tik mokslininkų tyrimais. Čia mielai apie asmeninę patirtį diskutuoja dvikalbių vaikų tėvai ir globėjai. Dalinamės keliomis istorijomis, kurios puikiai iliustruoja lingvistų tyrimų išvadas apie daugiakalbystę bei praktinius patarimus:

• „Sūnus vienu metu mane ignoravo. Aš su juo kalbėdavau lietuviškai, o jis man atsakydavo tik angliškai. Tačiau šis etapas praėjo ir dabar jau su manimi kalba lietuviškai. Džiaugiuosi, kad nepasidaviau.“

• „Grįžus į Lietuvą atostogų, vaikus užrašau į dienos stovyklą arba darželį. Iš karto pastebiu pagerėjimą.“

• „Nesistengiu turėti aukštų lūkesčių: žinau. kad mano sūnūs niekada tobulai nešnekės lietuviškai. Tačiau noriu, kad jie mokėtų bent minimalias lietuviškas frazes, susikalbėtų su seneliais. Turint mažesnius tikslus, lengviau eiti šiuo keliu.“

• „Ne visuomet pavyksta su sūnumis šnekėti lietuviškai, nes šeimoje daugiausia bendraujame švediškai. Tačiau yra kai kurie momentai, kai šneku tik lietuviškai: tai tam tikri mūsų ritualai arba žaidimai kartu su manimi.“

• „Kas savaitę darome vaizdo skambutį su mano draugės vaikais iš Lietuvos. Mano ir jos vaikai iki 15 minučių kalbasi apie savo naujus daiktus, rodo vienas kitam žaislus. Taip jiems didesnė motyvacija kalbėti lietuviškai.“

• „Eidamos į mokyklą pasikartojame žodžius, kuriuos mokėmės Pasakos pamokose. Pavyzdžiui, jei mokėmės apie orą ir dangaus kūnų pavadinimus, tai aptariame, ką matome danguje.“

• „Kartu su vaikais dažnai deklamuojame savo mėgstamus eilėraštukus ir dainuojame daineles, jie taip puikiai įsimena žodžius.“

• „Kai gimė sūnus, pasidaviau, nors iš pradžių šnekėdavau su juo lietuviškai, kadangi jis mane ignoravo, perėjau prie prancūzų kalbos. Tad lietuvių kalbos taip ir neišmoko gerai. Tačiau gimus dvynukėms, jo sesėms, nusprendžiau nepasiduoti ir su jomis kalbu tik lietuviškai. Mergaitėms sekasi gerai, o kas smagiausia, pastebėjau, kad ir sūnus matydamas mus besikalbančias lietuviškai, pats pradeda stengtis kalbėti šia kalba ir turi didesnę motyvaciją.“

Kalbėdami apie daugiakalbystės ir dvikalbystės apibrėžimus, dažnai susiduriame su keliais mitais. Keli jų:

Daugiakalbis — tai žmogus, mokantis daugiau nei vieną kalbą.

Tai nėra tikslus daugiakalbystės apibrėžimas. Dauguma lingvistų daugiakalbystę skiria nuo gebėjimo kalbėti keliomis užsienio kalbomis. Kitaip tariant, jei žmogus kalba dviem kalbomis, kurias pradėjo įsisavinti ankstyvojoje vaikystėje, jis laikomas dvikalbiu. Jei išmokstama kalbų vėliau, jis nėra dvikalbis, o žmogus, mokantis kelias užsienio kalbas.

Dvikalbis vaikas — tik tas, kuris abi kalbas yra įsisavinęs ir kalba abiem kalbom vienodai gerai.

Tobulai subalansuotų dvikalbių realybėje tikrai yra, bet tai — retenybė. Labai normalu, kai vaikas viena kalba kalba geriau nei kita. Taip pat labai dažnai viena kalba yra dominuojanti (aplinkos kalba), o kita — mažumos kalba (vieno arba abiejų tėvų kalba). Todėl savaime supranta, kad vaikas geriau kalbės dominuojančia kalba. Svarbu ir tai, apie ką vyksta pokalbis. Pavyzdžiui, vaikas kalbėdamas apie buitį lengviau valdo silpnąją kalbą, bet kalbėdamas apie istorinius įvykius, kuriuos mokėsi mokykloje, rinksis dominuojančią kalbą. Galiausiai, dvikalbiui vaikui būdinga maišyti kelias kalbas sakinyje, tai vadinama kodų kaita.

Dvikalbystė / Daugiakalbystė – retas reiškinys.

Pasaulyje yra daugiau dvikalbių nei vienakalbių žmonių (Grosjean). Nepamirškite, kad yra šalių, kuriose yra kelios valstybinės kalbos, pavyzdžiui, Šveicarija, Kanada, bei šalių, kur yra keli dialektai, pavyzdžiui, mandarinų ir kantoniečių dialektai Kinijoje, baskų, katalonų dialektai Ispanijoje, nors pagrindinė kalba – ispanų. Jungtinės Amerikos Valstijose 47 mln. gyventojų namuose vartoja kitą nei anglų kalbą (Bialystok & Hakuta). Kalbų įvairovę puikiai vaizduoja šis kalbų žemėlapis. Taigi nesijaudinkime, daugiakalbystė yra visiškai normalu!

Gal geriau man vengti tokių žodžių kaip mašinytė, katytė, nes jis nesupras, kad tai mašina, katė ir ilgiau užtruks, kol išmoks šiuos žodžius?

Norime jus nuraminti. Jei jūs su vaiku nuo pat jo gimimo kalbate lietuviškai, mažybinės formos tikrai nesukels rūpesčių jam įsisavinant kalbą, atvirkščiai - tai netgi padės taisyklingai ištarti kai kurias frazes ir žodžius.

Visų pirma, vaikai (ir suaugę) žodžius suskaido į mažesnes jų dalis: žodžio šaknį mašin- arba kat-, žodžio priesagą -yt-  ir galūnę -ė. Vaikas ankstyvoje kalbos raidos stadijoje pirmenybę teikia žodžio šakniai (Eve V. Clark 2009). Ji nusako žodžio reikšmę. Taigi vaikas žino, kad mašin-ą, mašin-ai, mašin-a, mašin-yt-ė, mašin-yt-ę yra vienas ir tas pats žodis su skirtingomis galūnėmis ir priesagomis. Tos galūnės ir priesagos turi užkoduotą skirtingą gramatinę informaciją (angl. functional morphemes).

O kaip greitai vaikai įsisavina ir pradeda taisyklingai vartoti priesagas ir galūnes? Tai priklauso nuo žodžio dalių semantinio sudėtingumo, dažnumo ir reguliarumo (Eve V. Clark 2009). Dažnesnės formos įsisavinamos greičiau. O lietuvių kalboje mažybinės formos yra labai dažnos! Ypač mamų ir tėčių kalboje, kai jie kalba su savo vaikučiais. Todėl vaikai jas įsisavina lengvai ir jas vartoja (juolab supranta) jau nuo pat mažų dienų. Pavyzdžiui, mano dukra gėlytę vadina lyte, sausainį – nukas, o katę – katytė arba čiukas.

Pasak Inetos Dabašinskienės mažybinius žodelius vaikai vartoja tiek pat dažnai kiek paprastas formas. Mokslininkė taip pat pastebėjo, kad vaikai vartodami mažybines formas padaro mažiau klaidų parinkdami linksnių galūnes. Pavyzdžiui,  šuo ir  sausainis priklauso skirtingoms linksniuotėms, tačiau tiek šuniukas, tiek sausainiukas turi tos pačios (pirmos) linksniuotės galūnes. Taigi vaikui vartojant mažybinę formą reikia žinoti ir mažiau vartojamų linksnių galūnių.

Mažybinės formos žodžius lengviau kirčiuoti – tokiuose žodžiuose kirtis beveik visuomet yra ant mažybinės priesagos, pvz., mašin-ytė, kat-ytė. Tad vaikui nereikia galvoti, kur dėti kirtį.

Išvada – nevenkite mažybinių formų bendraudami su vaikais! Tegyvuoja kačiukai, šuniukai, vaikučiai ir mamytės!

Neretai dvikalbių vaikų tėvai dėl to jaudinasi. Norime jus nuraminti, kad tai yra normalu. Dalinamės vaiko kalbos raidos gairėmis, kurias adaptavome pagal lingvistės Barbara Zuer Pearson lentelę (Raising a Bilingual Child 2008).

16–18 mėn. vaikas: geba suprasti ir pasakyti pavienius žodžius. Berniukai žino nuo 13  iki 420 žodžių, o  mergaitės –nuo 17 iki 475. Jei vaikas daugiau nei 18 mėn. ir jis nesugeba pasakyti nė vieno žodžio – nesijaudinkite. Tačiau reikėtų sunerimti, jei jis vis dar jų nesupranta.

24 mėn. vaikas: geba suprasti daugelį sakinių ir frazių. Sugeba pasakyti sakinius iš dviejų žodžių, pvz., noliu niam niam (noriu valgyt), duok bubu (duok mašinytę). Dauguma vaikų pradeda kalbėti tokiomis paprastomis žodžių kombinacijomis iki 26 mėn.

36 mėn. vaikas: geba suprasti daugelį frazių ir sakinių, palaipsniui pradeda suvokti abstrakčių žodžių reikšmę.  Sugeba kalbėti paprastais sakiniais apie įvykius, vykstančius čia ir dabar. Vaiko kalba ir ištartos frazės labiau suprantamos nei dvimečio vaiko. Palaipsniui pradeda dalyvauti dialoge ir vysto pokalbį.

5 metų vaikas: geba gerai suprasti aplinkinių kalbą, taip pat kalbėti sudėtiniais sakiniais, pvz., aš nenoriu šios sriubos, nes ji man neskani. Sėkmingai dalyvauja pokalbyje.

Tikimės šios gairės jums padės nusiraminti ir parodys, kada tikrai reikėtų kreiptis į kalbos raidos specialistą.

Dar norime priminti, kad dvikalbių ir vienakalbių vaikų kalbos raida yra tokia pati. Tačiau reikia nepamiršti, kad dvikalbio situacijoje viena iš kalbų dažniausiai yra dominuojanti, o kita – nuslopinta, todėl norėdami suprasti, ar jūsų vaikas neturi kalbos raidos sutrikimų, reikia atkreipti dėmesį, kaip jis kalba abejomis kalbomis.

Žinoma! Jūs, kaip tėvai ar globėjai, atliekate svarbiausią vaidmenį vaiko dvikalbystės kelionėje. Kuo daugiau Lietuva jūsų namuose asocijuosis su geromis ir linksmomis emocijomis, teigiamomis akimirkomis bei patraukliomis istorijomis, tuo vaikas turės didesnį norą kalbėti lietuviškai. Lietuvių kalba turi tapti prestižo kalba jūsų namuose. Kaip tai pasiekti?

• Didžiuokitės savo kultūra ir istorija, tai parodykite veiksmais: švęskite Lietuvos valstybines šventes, į jas pakvieskite ne tik draugus lietuvius, bet ir užsieniečius — taip vaikai matys, kad jūs nebijote džiaugtis savo šalimi.
• ​Namuose turėkite meno kūrinių ir kitų daiktų iš Lietuvos. Taip arčiau turėsite Lietuvą ir jos kultūrą.
• ​Klausykitės šiuolaikinės lietuviškos muzikos, žiūrėkite lietuviškas laidas bei filmus kartu su vaikais.
• Turėkite kuo daugiau lietuviškų knygų! Šiuolaikinės knygos yra itin patrauklios mažiesiems lietuviams.
• ​Jei nepavyksta namuose visada klabėti lietuviškai, vartokite tą kalbą, kai su vaiku darote ką nors smagaus: einate į parduotuvę pirkti naujų žaislų ar valgyti ledų, žaidžiate žaidimą ar skaitote juokingą istoriją.
• ​Kalbėkite lietuviškai, kai giriate savo vaikus, didžiuojatės ir džiaugiatės jais.
• Įsivaizduokite, kad jūsų vaiko mėgstamiausias žaislas (o gal naminis gyvūnas) kalba tik lietuviškai ir su juo kalbėkite tik lietuviškai.
• ​Vakarais prieš miegą linksmai ir žaismingai papasakokite Lietuvos istoriją.

Nesijaudinkite, jei ne visuomet pavyksta. Prisiminkite anglišką frazę, kuri kartojama knygose tėvams apie vaikų auklėjimą: be consistent, but not rigid. Laikykitės savo taisyklių ir susitarimų, bet būkite lankstūs ir nebijokite kartais jų sulaužyti.

Nereikėtų jaudintis, jei tokio amžiaus vaikas dar nekalba. Tai tikrai nėra susiję su tuo, kad jo aplinkoje kalbama keliomis kalbomis.

Jei vaikas kalba savo kalba, vadinasi, jis jau kalba! Tad jaudintis nereikėtų. Kas yra vaiko nesuprantama kalba? Tai supaprastina lietuvių ar kita kalba, o gal kelių kalbų mišinys. Kodėl kartais vaikai taip kalba? Vaikams ištarti daugiaskiemenius žodžius ir kai kuriuos garsus yra per sunku ir per daug sudėtinga, jie nėra tam pasiruošę. Todėl dažnai žodžius supaprastina iki dviejų skiemenų, priebalsių, balsių, pavyzdžiui, senelis tampa neli. Taip pat dvimečiai linkę vartoti tik vieną žodžio skiemenį ir jį kelis kartus pakartoti, pvz., Petras tampa pepe, Barbora — baba, o peilis — pipi. Dėl tokių supaprastinimų vienas vaikučio žodis gali turėti net kelias reikšmes: pipi gali reikšti ir pirtį, ir peilį. Šis reiškinys vadinamas asimiliacija – sudėtingesni garsai žodyje pakeičiami į šalia esančius garsus.

Taigi vaikų nesuprantama arba nesąmoninga kalba iš tikrųjų yra supaprastinta kalba, kurią vaikas girdi savo aplinkoje. Tad nesijaudinkite ir dar daugiau bendraukite su savo vaiku lietuviškai.

„Logopedas patarė su vaiku šnekėti tik angliškai“ — tokiomis problemomis dalinasi daugiakalbių vaikų tėvai.

Nesijaudinkite, jūsų vaikas tikrai puikiai šnekės anglų (ar kita jūsų aplinkoje vartojama) kalba. Logopedai ir pedagogai, išmanantys vaiko kalbos raidą, tikrai tokių patarimų neturėtų duoti.

Dvikalbėse arba daugiakalbėse situacijose dažniausiai lietuvių kalba yra mažumos kalba (ja kalba tik vaiko tėvai arba vienas iš tėvų). Tokioje situacijoje anglų ar kitos kalbos dažniausiai būna dominuojančios kalbos (ją vaikas girdi už namų ribų: darželyje, mokykloje, tarp draugų, parduotuvėje). Dominuojančią kalbą vaikas puikiai įsisavins net jei ją aktyviai pradės vartoti ir vėliau, pavyzdžiui, kai eis į darželį ar mokyklą. Vaikai puikiai sugeba įsisavinti kelias kalbas vienu metu. Deja, dominuojanti kalba, ypač mokyklinukų atveju, palaipsniui užgožia lietuvių kalbą. Tad labai svarbu jau nuo pat kūdikystės šnekėti su vaiku tik lietuviškai ir stengtis to susitarimo šeimoje laikytis.

Dažnai tėvai kreipiasi į mus šiuo klausimu. Dalinamės keliais patarimais, jei vaikas jums sako: „Mommy water!“.

• Tęskite vaiko pradėtą dialogą gimtąja kalba: „aha, ir aš esu ištroškusi, einame atsigerti vandens. Į kokį puodelį tau įpilti: žalią ar mėlyną?“ — tai turėtų paskatinti vaiką atsakyti lietuviškai (nebūtinai iš karto).
• Papasakokite vaikui, kaip jūs jaučiatės, kai vaikas kalba lietuviškai: „aš tave geriau suprantu, kai tu kalbi lietuviškai“, „man taip gera, kai tu man atsakai lietuviškai“.
• Jei jūsų vaikas vartoja lietuviškus žodžius su klaidomis arba sakiniuose maišo kelias kalbas, nepertraukinėkite, netaisykite, nekritikuokite. Geriau tęskite pokalbį stengdamiesi į savo atsakymą įtraukti vaiko ištartas frazes be klaidų. Jie mokosi iš jūsų! 
• Nebauskite ir nekritikuokite vaiko, jei nekalba su jumis lietuviškai: „koks dar water, vanduo!“, „o ką, lietuviškai negali paprašyti?“.

Kuo daugiau vaikas girdi lietuvių kalbos, tuo didesnė tikimybė, kad laikui bėgant vaikas geriau įsisavins lietuvių kalbą. Visgi neužtenka tik girdėti – vaikai geriausiai mokosi kalbų bendraudami, žaisdami, aktyviai leisdami laiką. Pasakos lingvistų patarimai:

• Kai skaitote lietuvišką knygą vaikams, juos įtraukite į pasakojimą ir bendraukite: kokius piešinėlius matai? ką čia daro karvė? kaip manai, ką dabar pasakys lapiukas?
• Kai gaminate pusryčius, pasikvieskite vaikus į pagalbą! Kalbėkite, ką darote, kokius maisto produktus naudojate, kokį rezultatą tikitės pasiekti.
• Kai žiūrite lietuviškus filmukus, aptarkite herojų veiksmus, išvaizdą, siužetą.